Ruduo Stambule

Vieną gyvenimo savaitę, prieš metus, praleidau Stambule. Tai buvo pirmoji mano kelionė į musulmonišką kraštą. Todėl būdama Stambule su didžiausiu malonumu stebėjau ir tyrinėjau vietinius žmones: jų aprangą, bendravimą, elgseną. Manau, kad Stambulas – liberalus miestas turistams, kuris nėra apraizgytas ypač griežtomis doktrinomis. Vienoje knygoje perskaičiau (kelionių vadove po Turkiją), kad kai kurie Stambule gyvenantys turkų musulmonai visai neina į mečetę ir tai nekelia didelio pasipiktinimo, tačiau šalyje yra Religijos reikalų departamentas, kuris reguliuoja šeimos moralę ir saugo islamo principus, o bažnyčia nėra įstatymiškai atskirta nuo valstybės, todėl kartais ribos tarp pasaulinio ir dvasinio gyvenimo yra neaiškios. Vis dėlto Stambule kunkuliuoja pasaulio didmiesčių gyvenimas, vietinis koloritas labai susimaišęs su europietiška kultūra ir turistų mieste tikrai netrūksta. Todėl ir mažų kainų nereikia tikėtis. Turkai tikri prekybininkai ir viskas kas gali kainuoti - kainuoja. O ieškant autentiškumo reikia pasivažinėti po apylinkęs, kontrastas tikrai nustebins! Jau už kelių valandų kelio nuo Stambulo galima pamatyti kaip kaimiečiai renkasi aplink bendrus vandens siurblius ir ieško malkų ugniakurams.



Mečetes mečetes ir dar kartą mečetes. Turistai turistai ir dar kartą turistai.

Prieš maldą.

Vietinis prekybininkas.

Didysis turgus - prekybininkų rojus. Neišmanant derybų meno net neverta pradėti klausinėti kainų.

Stambulo panorama.

Topkapi rūmai. Kažkada čia gyveno sultonas su 1000 sugulovių.





                 Seniai seniai viskas čia alsavo prabanga...

Darbas žmogų puošia...

Ekstravagantiški Dolmabahce rūmai buvo pastatyti 1856 m., kai Osmanų imperija išgyveno nuosmukį. Todėl, kad rūmai atsirastų, sultonas Abdiumedžinas Dolmabahce, ėmė paskolas iš užsienio bankų. Prabangos čia tikrai netrūksta!

Stambulas ir turistai, tai du neatsiejami dalykai. Ilga eilė prie Dolmabahce rūmų.