Kinijos Liaudies Respublika

Pabuvoti Kinijoje, tai kaip atsidurti produktyviame skruzdėlyne. Ten tūkstančiai mažyčių skruzdėlyčių zuja, lekia, garsiai kalba, čepsi, siurbia, raugėja, spjaudosi, miega kur papuola: mašinoje, ant lentos statybų aikštelėje, ant motociklo sėdynes (niekad nemanau, kad tai įmanoma, kol savom akim nepamačiau) ir vis dėlto, tai nuostabi šalis, kuriai negali likti abejingas!

Kinijos turtas - savita kultūra, kuri formavosi tūkstantmečiais ir mums europiečiams tikra egzotika, tačiau ne visada suprantama.
Kinai tikri verslininkai - prekybininkai. Nors mažai ką patys sukuria, tačiau gamina viską, turbūt nėra pasaulyje tokio daikto, kurio kinas negalėtų nukopijuoti ir pateikti plačiajai rinkai. Kažkur skaičiau, kad kinų studentai studijuodami menų akademijoje, gali puikiausiai nukopijuoti garsiausius pasaulio menininkų darbus, kruopštumo jiems netrūksta, bet kai tenka patiems kažką sukurti, tik nedaugelis sugeba pasireikšti. Šį fenomeną aiškino tuo, kad kinų tauta nuo seno buvo mokoma būti paklusniais, nuolankiais, žinoti savo vietą, per daug neišsišokti, nebandyti išsiskirti iš minios, nes taip buvo lengviau tokią galybę žmonių suvaldyti ir kontroliuoti, pradžioje imperatoriams, o paskui komunistų partijai. Dėl to žmogaus individualumas, kuris pasireiškia kūryboje, nukentėjo. Jis nebuvo skatinamas.
Ir šio metu vienpartiniai stabai siekdami išvengti galimų neramumų, tokių kaip musulmoniškose kraštuose, uždraudė Kinijos teritorijoje naudotis facebook'ą, kad žmonės nesivienytų masiniams protestams ir nekeltų grėsmės partijai. Taip pat Kinijoje neveikia twitter ir you tube.

Kas nežino garsiosios D. Orvelo "Gyvulių ūkis" frazės "Visi gyvuliai yra lygus, bet kai kurie gyvuliai lygesni už kitus"? Taip, Jūs teisūs, Kinijos komunistų partijai, tai tikslus apibūdinimas. Ten kur karaliauja komunistų partijos elitas, bet koks verslas, kuris yra pelningas - mylimas. Vienas kinų verslininkas man pasakė, kad Kinijoje ne taip kaip Singapūre, visus įstatymus galima apeiti, tik reikia turėti pinigų ir biurokratija tau padės. Remiantis 2006m. atliktu tyrimu (www.chinadigitaltimes.net), 90 % Kinijos milijardierių, skaičiuojant Kinijos juanias (1lt - 2.25cny), yra Komunistų partijos vadovų vaikai!

Tačiau kaip ten bebūtų... Kinija - nuostabi šalis turinti savitą kultūrą ir šiuolaikinį požiūrį į gyvenimą.

Tai šalis kupina paslapčių, jėgos ir žavesio. Vieta, kurią verta pamatyti ir suprasti.

Pažintis su Šanchajumi

Šanchajus - pasaulio verslo didmiesti. Vieta kur susijungia kinų ir vakarų kultūros, tradicijos ir modernumas, aukštoji mada ir pigūs padirbiniai. Miestas, kuris iš mažo žvejų kaimelio tapo žinomiausias pasaulyje, tačiau neprarado savo savitumo. Ne kartą teko matyti kaip kinų senukai su anūkais vaikštinėja po miestą užsidėję pižamas, pradžioje tai atrodė keistai, tačiau kai sužinojau, kad pižama yra "trenigo" atitikmuo Kinijoje ir pati pripratau prie žmonių vaikščiojančių su įvairiausiomis pižamomis (ančiukai donaldai, fėjos, žvaigždutės, langeliai, mėnuliukai) pradėjau į tai žiūrėti atsainiau. Nors reikėtų paminėti, kad dažniausiai su pižamomis vaikšto ne vietiniai Šanchajaus gyventojai, o atvykę turistai iš tolimesnių Kinijos vietovių. Ten kur dar niekam neįdomu, kad vakariečiui pižama - rūbas su kurio nepadoru vaikštinėti miesto gatvėmis.

Užlipus į aukščiausią Šanchajaus dangoraižį.

Centrinė miesto gatvė.

Kontrastai. Ką gali pamatyti išklydęs iš tvarkingų senamiesčio gatvelių.

Vietiniai miesto gyventojai maistą gamina tiesiog gatvėje.

 Retas kinų šuniukas, atšalus orams, vaikštinėja gatvėmis nuogas.

Gyvūnėlių parduotuvėje.

Vienas mėgstamiausias kiniečių maistas - koldūnai.

Koldūnai - kiaulytės.

Draugas Mao...

Arbatos skrudinimas.

Arbatos ceremonija. Būnant Kinijoje pamiršk kavą! Nors Šanchajuje yra daug vietų kur gali nusipirkti kavos, tačiau atokesnėse Kinijos vietose, kur mažai turistų, normalios kavos negausi, nebent tik sintetinę kavą "3 in 1".

Jujuano sodas.

Šanchajų dažnai kamuoja smogas. Kartais atrodo, kad dangus virš miesto visada apsiniaukęs.

Ruduo Stambule

Vieną gyvenimo savaitę, prieš metus, praleidau Stambule. Tai buvo pirmoji mano kelionė į musulmonišką kraštą. Todėl būdama Stambule su didžiausiu malonumu stebėjau ir tyrinėjau vietinius žmones: jų aprangą, bendravimą, elgseną. Manau, kad Stambulas – liberalus miestas turistams, kuris nėra apraizgytas ypač griežtomis doktrinomis. Vienoje knygoje perskaičiau (kelionių vadove po Turkiją), kad kai kurie Stambule gyvenantys turkų musulmonai visai neina į mečetę ir tai nekelia didelio pasipiktinimo, tačiau šalyje yra Religijos reikalų departamentas, kuris reguliuoja šeimos moralę ir saugo islamo principus, o bažnyčia nėra įstatymiškai atskirta nuo valstybės, todėl kartais ribos tarp pasaulinio ir dvasinio gyvenimo yra neaiškios. Vis dėlto Stambule kunkuliuoja pasaulio didmiesčių gyvenimas, vietinis koloritas labai susimaišęs su europietiška kultūra ir turistų mieste tikrai netrūksta. Todėl ir mažų kainų nereikia tikėtis. Turkai tikri prekybininkai ir viskas kas gali kainuoti - kainuoja. O ieškant autentiškumo reikia pasivažinėti po apylinkęs, kontrastas tikrai nustebins! Jau už kelių valandų kelio nuo Stambulo galima pamatyti kaip kaimiečiai renkasi aplink bendrus vandens siurblius ir ieško malkų ugniakurams.



Mečetes mečetes ir dar kartą mečetes. Turistai turistai ir dar kartą turistai.

Prieš maldą.

Vietinis prekybininkas.

Didysis turgus - prekybininkų rojus. Neišmanant derybų meno net neverta pradėti klausinėti kainų.

Stambulo panorama.

Topkapi rūmai. Kažkada čia gyveno sultonas su 1000 sugulovių.





                 Seniai seniai viskas čia alsavo prabanga...

Darbas žmogų puošia...

Ekstravagantiški Dolmabahce rūmai buvo pastatyti 1856 m., kai Osmanų imperija išgyveno nuosmukį. Todėl, kad rūmai atsirastų, sultonas Abdiumedžinas Dolmabahce, ėmė paskolas iš užsienio bankų. Prabangos čia tikrai netrūksta!

Stambulas ir turistai, tai du neatsiejami dalykai. Ilga eilė prie Dolmabahce rūmų.

Jau kelias valandas sėdžiu prie kompiuterio ir jaučiuosi pasimetusi. Neseniai nusprendžiau pradėti rašyti savo blogą. Atrodo, kad ką tik turėjau tiek daug sumanymų, minčių, lūkesčių, norų, bet kai tik susikūriau blogą... viskas dingo. Žiūriu į tuščią lapą ir nežinau nuo ko pradėti. Netgi pagalvojau, kad geriausia būtų viską ištrinti, nes man niekas nepavyks, bet greit nuvijau šią nuodingą mintį! Juk jau pirmas žingsnis žengtas ir dabar viską mesti, net nepabandžius, būtų absurdiška ir kvaila.

Suprantu, kad blogo rašymas yra jaudinantis, įdomus, intriguojantis, bet tuo pat metu ir labai sudėtingas kūrybinis procesas. Juk aš čia bandau realizuoti savo siekius, sumanymus, o viską sukonkretinti ir pateikti, žmogui, kuris niekad ankščiau nėra nieko panašaus daręs ir dar yra gan uždaras žmogus, kuris nėra linkęs atskleisti savo svajonių, išties sudėtinga, bet manau, kad verta pabandyti!

Taigi, žadu rašyti apie tai kas man įdomu: kelionės, gyvenimo būdas, aktualijos. Tikiuosi nenuvilsiu ir nenusivilsiu!